"...atrodo, kad galėtum visas geriausias akimirkas sudėt į dėžutę ir laikyti. Atverti, įdėti, užverti. Dėžutė be dugno. Dedi, ir kaupiasi. Vien atvėrus ją, sklistų tų akimirkų kvapas ir viskas lyg ant delno. Ir toji akimirka buvo iš skrynios užuosta. Kvapas sklinda sparčiai. Nespėji pagalvot apie tai, ir jau reik užsimerkt. Stoviu prie jūros basom kojom per smėlius, vandenis ir akmenis. Tvirtai reikėjo kojas laikyt - vėjas guldė žmones. Nuleidžiu galvą ir kitos akimirkos įsisiurbia į mane. Pro kojų pirštus labirintais teka smėlis, nuplautas vandens, kurį mes taip mėgdavom minkyt ir tėkšt kam nors į nugarą ir slėptis pas draugę jūrą. Atrodo viskas, ką reikia įdėti į dėžutę, yra tas smėlis, tie akmenukai, kelios kriauklės, iš kurių man karolius vėrei, ir gabalėlis jūros..."
(Jaserhina)
"...keisčiausia tai, jog ji visiškai nepanaši į jį. Ji turėjo būt gilesnio mąstymo, ne itin ideali, švelnesnio charakterio, įdomesnės išvaizdos, su kabančiu mediniu pakabuku, ant kurio būtų išraižyti magiški jųdviejų žodeliai. Nematau jos veide ir žodžiuos nuoširdumo. O jie vis vien kartu leidžia savuosius gyvenimus. Nors ir kitų sakoma/rašoma/skaitoma/komentuojama visai ne taip, kaip matau aš. Džinjandė skirta mažumai, o ne daugumai. Jūsų lūpos liesis, o aš toliau rašysiu. Jūsų mintys pinsis, o aš toliau skaitysiu. Jūsų šypsenos aidės, o aš toliau dainuosiu..."
(Džinjandė)
"...pažiūrėjus į žydinčią gamtą, noris parašyti Jums knygą ir pasakyt, kad saulė yra gėlių motina. Man jos taip šnibždėjo, kai stovėjau priešais, o už manęs - saulė. Todėl gėlių lapeliai žaismingai vėrėsi į mane. Šnabždesys sudarė kelis žodelius "pasitrauk, mums spindulio reik". Joms reikia, jo žydi, jos spindi. O žmonės, paviršutiniškais žvilgčiojimais į pasaulį, nebesugeba skaityt klevo lapo žodžius. Lyg suvokimas būtų iškreiptas visai kiton pusėn. Blogiausia mintis - jie to nė nesuvokia... "
(Belljudė)
"...jis žvilgsniu man diktuoja savo žodžius, tekstus, eiles ir raides. Kas dieną jo kambarį puošia po naujesnį lapuką, kuriame būna jo žodžiai jos lūpom perteikti ir parašyti. Bet jis vis vien skaito. Taip, jis skaito. Mačiau jį, užmigusį su vienu lapeliu rankoj, ir besišypsantį. Bijojau jo pokštų, tad nedrįsau prieit. Tik ryte pamačiau lapuko užrašą: "tavo akyse kažkas rašo širdies žodį ir aš skaitau tave, mielasis. Jis duria man per krūtinę į paširdžius ir sakau tau tuos žodžius "..."
(Žozelin)
"...jūs viską darot dėl jų. Aukojatės. Badaujat. Kenčiat. Ir viską nuoširdžiai, su šypsena, su jausmu viduj. O ką jie jums rėkia į veidą? Paklausykit. Špygą parodo ir dar rašo raštus dėl neteisybės. Ir ką jūs? O ką jūs? Taip, jūs bandot aiškinti, kad tai - jūsų tos pačios spalvos kraujas, kurį turit saugot. O jie jums atsako, kad geriau jo nebūtų. Būtent, nieko neverti ginčai, kurių pabaigos būna jūsų nenaudai..."
(Ažartidė)
"...mieloji, Vienatve, tu jai asocijuojies su rašymu. Ir ji rašo tada, kai mėgaujasi vienatve, kurios jai trūksta (turbūt) labiausiai. Atrodo taip dažnai, taip dažnai. O vienatvės vis vien trūksta. Ji supranta, kad tasai dažnai būna, nes būna vadinamasis vienatvės susikūrimas ir rašo. Negali nerašyt. Išdainuoja savo žodžius ir plunksna užtepa. Tepa iki tol, kol rašalas baigiasi, ir pašnibžda jai žodį užteks. Susiprato, kad jau praėjo dvi dienos, nors ji turėjo dvi laisvas valandas..."
(Žacylė)
"...paskutiniai žodžiai manieji, paskutinės raidės, paskutinės šypsenos ir paskutiniai medžių lapai mano akims. Paskutinius žodžius man sakysi, paskutinius laiškus rašysi, paskutinį žvilgsnį pamatysi. Paskutinę dainą pagrosi, paskutinį šokį sušoksim, paskutinę arbatą išgersim ir mūsų nebeliks..."
(Linpau)
"...ryte plačiai akis atveriu - kad paliesčiau pasaulį. Visad keliuos kairia koja, nors turėčiau dešinia - nes priešinuos viskam, kas sako turi. Valgau nemažai arba visai nieko nevalgau - nes dar nepažįstu savo organizmo. Draugauju su visais - nes šypsenos traukia. Skaitau kitų mintis (šš, jie nežino) - nes žmonės meluoja daugiau, nei danguj žvaigždžių suskaičiuosit. Po truputėlį aš tilstu - nes pradedu matyt giliau..."
(Aulin)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą