Eim dienose visad atrandama nors trupinėlis kankynės. Kad ir kaip ten bebūtų su ponia Sėkme, Eim minčių niekas neatspėja, ir nesuvokia, ir nesupranta, ir nė neįsivaizduoja. Nykštukė, kuri pati gerai savo minčių nesugaudo, o kartais stebisi ar išsigąsta tų minties žodžių. Jin juos užrašo paskubomis ant popieriaus lapo ir sudegina virš upės, tikėdamasi, kad iš tų minčių liks pelenai. Parašius dienoraščio pabaigą, aš jį sudeginsiu, o pelenus - į buteliuką mažą ir bemirštant pasikabinsiu ant kaklo visą savo gyvenimo istorijėlę. Tokie jos žodžiai buvo, atsikėlus ryte ir neradus saulės spindulio ant lūpų. O naktį - nepamačiusi draugės Žvaigždės, ji supyksta ir susiranda naują draugą. Kitą naktį žvaigždžių akim nužiūrinėja, o Eim džiaugias dėmesiu. Tačiau pabėga. Suvokia viso to dirbtinumą, netikrumą ir negerumą. Grįžta ir apkabina draugę pagalvę.
O muzika dienomis lipa ant jos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą