Gražusis pavasario rytas ją žadina, ir jo šnabždesys užvaldo tylą:
Kodėl tik tavo akyse matau tiesą, o pas kitas - nežinia ką, kas tarsi iškreipia net akių formą?
Kodėl tavo akyse dega švieselės, o pas kitas - jau užgesusios arba dirbtinai uždegamos reikalui esant?
Tyla vėl įsiveržia, ir mergina nusiveda jį už rankos laukan, kad netrukdytų tylai kurt savus naujuosius namus. Jis sutrinka, kai ji nusišypso visai kitaip.
Begėdis. Nepažįsti kitų ir dar drįsti apie jas taip šnekėt. Juk pripažink - pažįsti tik mažumą.
O aš esu tavim pakraunama ir šviečiu tau, kad pats neprarastum spindulio šviesos. O kitos fėjos šviečia kitiems. O kitiems gal aš užgesus esu. Ir toks ratas. Kitoks ratas. Toks ir kitoks.
Jis uždega cigaretę ir nepasiūlo jai, stebėdamas jos reakciją. Užtraukia dūmą ir švelniu žvilgsniu pažiūri į ją.
Mieloji, tavo švieseles mano draugai netyčiom pastebi. Ir tai juos žavi. Tu bet ką sužavėt moki.
Pasijautus nemaloniai, ji nueina į kambarį, išsitraukia cigaretę ir rūko priešais tylą, stovėdama prieš atvertą langą ir stebėdama mažąjį kačiuką, jau kelintą dieną bėgiojantį po langais.
Jis stovi tarpdury ir stebi ją.
Kaip jai tinka manieji žali marškiniai - pagalvoja.
Priėjęs paglosto jos plaukus, o kita ranka atima cigaretę.
Mes juk tarėmės. Nekenk sau, nes taip man kenki. Padarysiu tau arbatos ir pagrosiu gitara mūsų sapnų dainą.
Ji nejučia linkteli ir jaučia, kaip jis prisiglaudžia visu kūnu, apkabindamas per nugarą, ir atsitraukia nuo jos. Jis niūniuodamas padaro vaisių arbatą ir įdeda citrinos gabalėlį. Ir sau ir jai. Jai su cukrum, jam - be. Taip, jis buvo rūpestingas. Su padėklu užeina į miegamąjį ir girdi rėkiančią tylą, mėlynai mato tuštumą. Sustingęs bando save nuramint.
Ji kitam kambary arba lauke rūko pasislėpus arba kur į kampą įlindo, žaisdama slėpynes, arba persirenginėja vonioj. Su tuo padėklu per visus kambarius ir vis dar tyla įkyriai rėkė.
Po valandos jam rankos nusviro ir po jos su žaliais marškiniais nieko nebeliko akyse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą