mintis, kad gali būt viena, yra melagė

Kai atsikelia, kairioji jo ranka laiko už rankos ir veda aplink pasaulį. Kartu per jūras, kalnus, ežerą sušalusį, labirintus suktus. Ir laikydamiesi už rankų, ji šypso, nes dar išlikę tie žmonės, kurie jai šypso, pirmą kart gyvenime matydami. Bet būna kitų atvejų, kai jos ranką impulsyviai paima, nežinia kas, nežinia kur. Ir vedas po pasaulį, kaip tėvas už parankės. Tad, nespėjusi jo ritmais bėgioti, net sustoti, jog pažiūrėtų, kaip gamta šypsenas kelia, taip ir lieka stovėti vidury kelio ir jaučia, kad tik ji pastebėjo rankos paleidimą (ji žino, kad pati po truputėlį paleido, bet taip pat žinojo ir manė, kad jis ją pagriebs vien tik pajutus silpną ranką,bet..) Tą akimirką ji stojo prieš savo naivumą. Nesupranta, nesuvokia ir nenori žiūrėti tolyn ir nejuda. Gamta bučiuoja jos šaltą kūną ir šnibžda "sveika sugrįžus, jis - ne tavoji šypsena buvo, jo skausmas - suvaidintas". Supranta, kad nieko ji nepraranda, nes nė neturėjo. Ir aplanko ją mintys, kad vienai eiti ir plevėsuoti rankom lengviau: niekas netraukia, neskubina ir nebėga paskui, kai nusprendi nuo tilto šokti į tekančią upę (nes supranti, kad tuštuma širdy įkyriai nedingsta).