Ašarų akimirkose ji supranta, kad viena esa, ir niekas nieko negali pasakyti - ji tučtuojaus išvaro - refleksas. Užsidaro savy nuo to viso svetimumo ir nesuvokia, kodėl negali būt artimesniųjų. Net patys artimiausi jai susvetimėja kaip tas nuskridęs paukštis, kuriam duonos davei.
Belieka akis merkt ir plaukt tolyn pas ryklius.
O paskui ją atsiranda minios plaukiančiųjų, tačiau gyvybę išsaugo tik jos akys, užmerktos vandeny.
Išsaugoti ją nuo ryklio nasrų
O ji vis tvirtino, kad išsaugota yra, ir nieko jis nepadarys. Pats žūva ir nesupranta to fakto. Ji niekad nesuprato jo poelgių, o ypač minčių, kuriuos išdavė jo akys.
Tačiau pagaliau ji rado savąją karalystę. Likusias dienas ji ant odos jautė tik šaltą vandenį ir minkščiausią smėlį tarp pirštų.
Neatsimerkė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą