Ji buvo pastabiausia iš nykštukų rato - visi tai žinojo, tik neskaitė (turbūt todėl, kad buvo nežemiško gražumo ir su milžiniškom akim, - slaptai nužvelgusi ją, pasakė viena iš nykštukių).
Pastebėdavo menkiausią įbrėžimą ant jos nykštuko veido, kojų ar nugaros. Pastebėdavo vos tik atsiradusį naują apgamą ar menką randą. Ji turbūt buvo keisčiausia - už tai ją mylėjo jos nykštukas. Ji savo pastebėjimus užrašinėdavo į dienoraštį be datų su pavadinimu "dienoraštis be rakto".
Dienorašty turėjo jo kelias nuotraukas, ant kurių pripaišydavo naujus jo pasikeitimo p4dsakus, ir savo portretus, kur kadaise nykštukas ją piešė ant mėnulio miegančią.
"Sakiau nemiegot ant mėnulio, kitaip nenustosiu tavęs paišyti"
Jis amžinai kartojo tai, o atsaką gaudavo šypseną.
Ji pastebėdavo tiek besikeičiančių dalykų, kad nė nespėdavo gaudyti jų akimis, o ką kalbėt, jei bandytų dar ir mintimis?
Deja, užrašydavo tik įsimintiniausius.
Jos norai buvo neapglėbiami, jos mintys - nesuprantamos, jos akys - nepagaunamos, ji pati - nesuvokiama.
Gyveno savam pasauly, į kurį kartais belsdavosi jos nykštukas.
"Aš tavęs nebučiuosiu, manoji Ny. Esu bučiavęs visas nykštukes, visos buvo mano, bet aš niekad jų nebuvau. Visada buvau tavo. Turbūt todėl tavęs nebučiuosiu. Kitaip susilyginsi su kitom. Nenoriu, kad gultum šalia jų, mieliausioji"
Turbūt šie žodžiai labiausiai sukrėtė nykštukę, bet jis neišgirdo jos atsakymo ir supynė jai vainiką, kurio taip ir ji neužsidėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą