Stiklo namas, kuriame jos gyvena, dažnai būna tuščias. Jos mat į gyvenimą eina. Mat užaugo. Užtat keliauja jos visos trys užsikabinusios tvirtai rankom ir neša kibirkštėles visiems.
Kairioji į gyvenimą žiūri iš kairės, dešinioji - iš dešinės, o mažoji R yra jos dvi.
O visos kartu žiūri į gyvenimą pesimisto akis pasiskolinusios ir pykt tu.
-dešinioji Eim-
“aš žinau, kad su optimizmu visai artimai santykiaujam ir kartais išduodam pesimizmą, tad ša!”
mažoji R nesupranta kitų reakcijos į jos gyvenimo kelio medžius (o ji juos laisto). Kad ir kaip ten bebūtų, jai visai patinka siuvinėt ir ne tik rūbelius, o mažus žaislus (o kairioji ir dešinioji Eim dovanoja juos pagal savo nuožiūra).
Jos kalėjimas - jos namai. Jos laisvė - jos kairioji ir dešinioji Eim ir Stiklo namelis.
” Žmonės, jų širdys, vos gyvos, vos plaka”
Iš jos išrankumo visi supranta, kad tai mažoji R. Net pačiam žodžiui saldu ji išranki, pačiam miegui ir nemigai.
Ji rašo abiejų Eim minčių žodžius, nes jos abi neraštingos ir raidės neįsivaizduoja.
-mažoji R-
“tas numiręs žmonių žvilgsnis mane žudo!”
Svarbiausia tai, kad jos turi daugiau akių ir viską kaip ant delno mato (bet vis dėlto ne dėl akių gausybės), o skaudžiausia, kad nieko ir negali padaryt. Taip ir plaukia sau ant debesų ir šypsos iš viso to juoko.
Iš mažosios R užrašų, kuriuos diktavo Eim
“Eim dienose visad atrandama nors trupinėlis kankynės. Kad ir kaip ten bebūtų su ponia Sėkme, Eim minčių niekas neatspėja, ir nesuvokia, ir nesupranta, ir nė neįsivaizduoja. Nykštukė, kuri pati gerai savo minčių nesugaudo, o kartais stebisi ar išsigąsta tų minties žodžių. Jin juos užrašo paskubomis ant popieriaus lapo ir sudegina virš upės, tikėdamasi, kad iš tų minčių liks pelenai. Parašius dienoraščio pabaigą, aš jį sudeginsiu, o pelenus - į buteliuką mažą ir bemirštant pasikabinsiu ant kaklo visą savo gyvenimo istorijėlę. Tokie jos žodžiai buvo, atsikėlus ryte ir neradus saulės spindulio ant lūpų. O naktį - nepamačiusi draugės Žvaigždės, ji supyksta ir susiranda naują draugą. Kitą naktį žvaigždžių akim nužiūrinėja, o Eim džiaugias dėmesiu. Tačiau pabėga. Suvokia viso to dirbtinumą, netikrumą ir negerumą. Grįžta ir apkabina draugę pagalvę.
O muzika dienomis lipa ant jos.”
O jums mūsų gyvenimas į delną, imkit ir vartykit ir vartydami pasijuokit.
trenktoji trijulė jums šypso.
mažoji R - dešinioji Eim - kairioji Eim
*nusilenkia*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą