Senoji moteriškė visada buvo gera ir dosni jai, trapiausiai kaimo gyventojai. Jos stiklinės akys darė žmonėms nesuprantamą įtaką. O senoji ja žavėjos. Ir kuo ilgiau laiko praleisdavo su ja, tuo labiau ją pamildavo kaip dukrą. Pati senoji neturėjo nieko, gyveno viena ir kitiems vyriškiams nuomojo kaimo namukus. Mergaitė kiekvieną laisvą minutėlę bėgdavo pas senąją, ją žavėjo jos istorijomis ir tikėjosi, kad viena iš šių visų istorijėlių yra apie ją pačią ir kasdien bandė suprast kuri.
Vieną dieną senoji pasakė, kad jai mergaitė - lyg Alisa iš stebuklų šalies. Ir net vardas jai tiko labiausiai. Nuo tos dienos ji vadinos Alis. Mergaitė mąstė, kad šie žodžiai - raktas į jai skirtąją pasaką. Ji džiūgavo, šokinėjo laukais ir dainavo savo kurtas melodijėles, nes pati niekad nesiklausė muzikos ir nežinojo jokio skambesio, bijojo jos poveikio.
Alis šnekėdavo su senąja, nuo jos neatitraukdama akių. Mergaitei buvo keistos tos raukšlės ant veido ir ji tyrinėjo, kai senoji pradėdavo kalbėt.
Mažiausiai laiko Alis skyrė savo tėvams ir broliams. Net nebesakė jiems labas gatvėj. Ji tiesiog nepastebėdavo jų žvilgsnių.
Alis gimdytojai, pastebėję įtartiną ryšį su neaiškia senole, nusprendė kraustytis į miestą, kur galės ją apsaugoti nuo blogybių. Mergaitė nesipriešino, nors ji viską puikiai suprato. Paskutinį kartą atbėgusi pas senąją, ji įteikė jai voką, ant kurio nukrito stiklinė ašara.
"Parašyk man plunksna laišką ir jis mane apsaugos nuo ateinančių dienų, sudainuok man dainą, ir jau būsiu girdėjus bent vieną, pakštelk, ir jau būsiu bučiuota mergaitė"
Alis išbėgo paskutinį kart į laukus, ir daugiau tam kaime niekas jos neregėjo.
Nuo tos dienos senoji kasdien sapnavo sapnus, kuriuos užrašydavo plunksna ir išsiųsdavo mergaitei. Sapnai buvo neįtikėtinai tikroviški, lyg senoji stebėtų mažosios veiksmus. Alis ją pastebėjusi, pagaliau atrašė į jos laiškus.
"Miela senoji mano, nustok rašius mano ateitį. Nuo tavo pirmojo laiško mano dienos kaip ant delno. Bučiuoju stiklinėm lūpom ir dužtu visa, neradusi sau stogo, po kuriuo būtų taip jauku, kaip po tavo sparnu buvo."
Tą naktį senoji susapnavo nesuvokiamą sapną. Lyg pati sėdėtų ir žiūrėtų paskutinę serialo seriją.
Alis sapne sėdėjo ant tilto, atsirėmus į neįtikėtinai gražų vaikiną. Jie kartu klausėsi muzikos akordų ir rūkė tabaką. Mergaitė pasidėjo galvą ant kelių ir stiklinėm akim žiūrėjo į jo pasaulį. Senoji lyg kabėjo ore ir stebeilino. Kai mergaitė atsisuko tiesiai į ją, senolė apako ir mergaitės stiklinės akys pradėjo dužti į šipulius. Tą naktį senajai aptemo protas ir ji nebebuvo ta pati senoji moteriškė. Kažkas atsitiko, ką pajautė ir Alis, ir senoji.
Vieną miglotą dieną Alis atmerkė akis prieš veidrodį ir suvokė, kad pati jau turi raukšlelių, kuriuos vėl priminė senąją.
Stikliniais pirštų galiukais Alis atkeliavo į tą patį kaimą, ant smėlio palikdama raudonus kojų antspaudus. Mergaitė nesunkiai atrado senosios laiptinę. Didžiausia šypsena ją aplankė, kai pamatė savo senę. Tačiau ji tęsėsi neilgai. Mergaitė padavė maišą su vaišėm ir apkabino ją šilčiausiu glėbiu. Senoji padėkojusi paprašė mergaitės vardo.Alis nebegalėjo nuo jos akių atitraukt savųjų. Nesuprato jos, akyse ieškojo juoko, melo ar kažko, kas sakytų jai, jog tai tik apgaulė. Visą kelią iki laukų mergaitė graudžiai žiūrėjo į senosios tuščią žvilgsnį .
"Sudie, brangioji, stiklinės akys dūžta"
Senoji nebesuprato mergaitės šnekų ir Alis pasuko į jūros pusę, kur ledas tirpsta ir kur vėjas daužo stiklą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą